2011-08-31

Trialas – tai viena iš sporto šakų, Lietuvoje mažiau žinoma turbūt tik už motobolą. Rąstai, kliūtys, namų stogai ir krūvomis suverstos padangos – retam iš mūsų tai asocijuojasi su motociklų sportu.

2011 metų  rugpjūčio 7 dieną, šalia Trakų surengtame Pabaltijo trialo čempionato II etape tautiečiai galėjo artimiau susipažinti su šiuo neįprastu sportu. Lietuvos ir Latvijos motociklų sporto federacijos pasistengė, kad trialas pagaliau sugrįžtų į Lietuvą. Tikrai taip – sugrįžtų. Po 22 metų pertraukos. Kauniečiui Arūnui Paulavičiui, stojusiam prie starto linijos, tai buvo sugrįžimas į trialo sportą. 1988 m. Lietuvos bei 1989 m. TSRS trialo čempionas atgaivino senus pomėgius ir ekspertų klasėje iškovojo antrąją vietą.

Bet mes šį kartą kalbėsime ne apie šiandieninias varžybas. Faktas, kad Lietuvoje trialas egzistavo (nors ir labai trumpai) dar prieš 22 metus, kaipmat privertė sukrusti visą redakciją ir susisiekti su Arūnu. Vyras mielai pasidalijo prisiminimais iš savo, kaip sportininko, praeities.

PER KLAIDĄ

Visą vaikystę pravažinėjęs dviračiais Arūnas net nesitikėjo, kad vieną dieną panašius triukus išdarinės ir su motociklu. Kadangi dviračiu tiesiai važiuoti būdavo nuobodu, vaikinas susirasdavo vis įmantresnes kliūtis ir bandydavo jas įveikti nepastatydamas kojos ant žemės. Pamažu atsirado supratimas apie pusiausvyrą ir kūno balansą. Kiek vėliau – ir poreikis išbandyti rimtesnę techniką. Arūnas pabandė viską – nuo motorinio dviračio iki „Ižo“, bandė ir motociklą su priekaba ant dviejų ratų vairuoti. Bet tai dažniau būdavo lenktynės su pusbroliu, o ne rimtos treniruotės.

Lūžis įvyko tuomet, kai Arūno žmonos sesers vyras, dirbęs radijo gamykloje, pakvietė jį į taip vadinamą turistų sąskrydį. Gamyklos komandai reikėjo automobilio bei dviejų motociklų su vairuotojais. Prie Dubysos vykusiose varžybose automobiliams reikėjo įveikti tokias kliūtis, kaip imituojamas tiltas, o motociklams – panašią trasą, kokios dabar yra enduro varžybose. Komanda iškovojo pirmąją vietą. „Mus užprotestavo, kadangi buvau nusiėmęs priekinį žibintą, tačiau organizatoriai palinkėjo protestuotojams pirmiausia išmokti važiuoti“, – su šypsena prisimeną savo pirmąsias rimtas varžybas motociklu Arūnas.

SLĖPĖ „KERZUS“

Po puikaus pasirodymo Arūną pastebėjo trialu besidomintis kaunietis Vidmantas Rutkūnas. Jis suteikė Arūnui garažą, kuriame pirmaisiais metais į trialo motociklus buvo perdaromos čekoslovakiškos „Jawos“.

1986 metais surengtame TSRS trialo čempionate Poznanėje lietuviai iškovojo 6-ąją vietą. Tuo metu tekdavo kovoti su ne tik puikią techniką, bet ir įmantrias aprangas turinčiais maskviečiais. O lietuviai buvo paprasti – vietoje motociklininkų batų panaudodavo „kerzus“, kuriuos, idant nesimatytų, apvyniodavo juosta. Arūnas, nepaisydamas autoritetų ir rinkdamas perpus mažiau baudos taškų nei konkurentai, nesunkiai skynė pergales.

SPORTĄ PAKEITĖ ŠEIMA

Rodos, suteiktas sporto meistro statusas turėjo būti tik skambios karjeros pradžia. Nuo perdarytų kelioninių IŽ PLANETA SPORT persėdęs ant gerokai lengvesnės technikos, Arūnas greitai turėjo baigti sportininko karjerą – visą dėmesį bei laisvalaikį pamažu perėmė šeima.

1988 m. Lietuvos bei 1989 m. TSRS trialo čempiono treneris taip pat nuleido rankas. Liepė susirasti rėmėjus norint kovoti su naujus GASGAS motociklus įsigijusiais latviais. Arūnas vairavo vieną iš 5 Sąjungoje pagamintų KAVROVEC, itališkų FANTIC motociklų kopijų, tačiau pastarasis sugedo, ir dalių jam jau nebuvo įmanoma gauti. Motociklą iš klubo kaunietis kiek vėliau išsipirko.

Paulius Albertačius, Pabaltijo trialo čempionato II etapo Lietuvoje organizatorius, Arūną surado per LMSF prezidentą Virginijų Visockį. Nors ir praėjo keli dešimtmečiai po paskutiniųjų varžybų, vyras sutiko išbandyti jėgas šių metų varžybose. 3 dienas pasitreniravęs Pauliaus SHERCO 290 motociklu, varžybų dieną parodė, jog savo sugebėjimų vis dar neprarado. Latviai stebėjosi, kaip po tokios ilgos pertraukos galima iškart sėsti ant motociklo ir iškovoti antrąją vietą. Bet tai tokia sporto šaka, kuriai specialios treniruočių aikštės nereikia. „Radai nuvirtusį kelmą ar statybų vietą – štai ir treniruočių salė. Jei dar bent savaitėlę būčiau pasitreniravęs, gal visi dabar kalbėtume ir apie iškovotą pirmąją vietą“, – pokalbį užbaigė Arūnas.

 

Tekstas Mindaugo Šimėno
A. Paulavičiaus asmeninio archyvo nuotraukos